2013-01-30 Ukrainos kelias į Europą per kliūčių ruožą

Kuo Ukraina svarbi Europai ir Lietuvai? Viena didžiausių Europos valstybių vis dar ieško savo kelio į Rytus arba Vakarus. Ukrainos kelias į demokratinę ateitį, nugalint visus šešėlius, nėra rožėmis klotas. Iš vienos pusės – Rusijos ultimatumai, naujo dujų karo nuojauta, iš kitos pusės – susiskaldymas pačioje Ukrainos visuomenė, kuri skirtingai mato šalies ateitį. Tuo tarpu Europos Parlamentui bei Komisijai labiausiai rūpi politinių kalinių padėtis ir buvusios premjerės Julijos Tymošenko likimas. Apie tai kalbėjomės ir su Europos Parlamento pirmininko patarėju Arnoldu Pranckevičiumi.

Ukrainos siekiai supykdė Rusiją

Šios savaitės atvejis – Rusijos įspėjimas nutraukti dujas Ukrainai, jei ši nesumokės baudos – septynių milijardų eurų, nuskambėjo per visą Europą. Vien tik už tai, kad Ukraina suvartojo mažiau dujų nei buvo įsipareigojusi, Rusijos valdžia pagrasino prisukti kranelius. Tačiau niekas neabejoja, kad iš tiesų priežastis kita – Ukraina ryžosi žvelgti į priekį ir ruoštis naujai energetikos revoliucijai – skalūnų dujų gavybai. Ukrainos valdžia jau pasirašė sutartį su pasauline kompanija „Shell“ dėl dujų žvalgybos, o žadamos investicijos siekia milijardus eurų. Tai, žinoma, nepatiko Rusijos iždo auksiniam avinėliui – dujų kompanijai „Gazprom“. Tad Ukrainos siekis išsilaisvinti nuo rusiškų dujų nėra rožėmis klotas, o toks pat sunkus kaip ir Lietuvoje. Tik Ukrainos mastai nepalyginami su Lietuvos. Apie gresiantį naują dujų karą perspėja įvairūs analitikai.

Tiesa, jie taip pat pastebi, kad pastarąjį kartą 2009 metais kilęs dujų karas kainavo daug ir pačiam „Gazprom“ – tiek finansine, tiek reputacijos prasme. Tiesa, tuo metu kilo grėsmė visai Europai, gaunančiai rusiškas dujas per Ukrainos teritoriją. Ir tik dideli šalčiai privertė Rusijos koncerną labiau atsukti dujų kranelius Europai. Tačiau praėjusios savaitės ultimatumas – sumokėti Ukrainai papildomus 7 milijardus JAV dolerių už praėjusius metus gali baigtis liūdniau nei prieš ketverius metus. Sąlyga „take or pay“ spaudžia ne tik Ukrainą, bet ir Lietuvą. Pasirašyta ukrainiečių sutartis su rusais įpareigojo suvartoti tam tikrą dujų kvotą. Panašiai kaip ir Lietuvoje. Tačiau Ukrainai nuskambėjo aiškus ultimatumas, tuo tarpu Lietuva tarsi aplenkiama. Nes tiek Ukraina, tiek ir Lietuva nesuvartoja dujų tiek, kiek yra įsipareigojusios. Tačiau sankcijos už tai iki šiol nebuvo taikomos. Galbūt dėl to, kad skalūnų kortos niekas nebuvo ištraukęs?

Lietuvos padėtis – panaši

Be to, Ukrainoje mažiau dujų suvartojama dėl sulėtėjusios pramonės veiklos. Tuo tarpu Lietuvoje dujų vartojimas krinta dėl to, kad brangiai šilumą gaminančias dujines termofikacines elektrines keičia biokuro katilinės. O tai tiesiogiai veikia dujų poreikį mūsų šalyje. Nors ukrainiečiai teigia, kad sumokėjo viską, kas jiems priklausė, „Gazprom“ tai netenkino. Juo labiau, kad, oficialiais duomenimis, ukrainiečiai rusiškų dujų importą sumažino ketvirtadaliu. Kiti analitikai teigia, kad rusų įniršį sukėlė ukrainiečių atsisakymas stoti į Rusijos valdžios sukurtą muitų sąjungą bei Ukrainos planai pasirašyti asociacijos sutartį su Europos Sąjunga. Rusijos valstybiniam koncernui dvigubo ukrainiečių smūgio buvo jau per daug. Kuo Ukrainos pamokos gali būti svarbios mums? Lietuva Rusijos koncernui ilgalaikėje sutartyje yra pasižadėjusi suvartoti per metus apie penkis milijardus kubinių metrų dujų, tačiau realiai suvartoja apie tris milijardus, įskaitant koncerną „Achema“. Bausmės šansas didėja Lietuvai ketinant suteikti galimybę JAV kompanijai „Chevron“ žvalgytis skalūninių dujų. Amerikiečių žingsniai „Gazprom“ viešpatavimo teritorijoje gali atnešti nenuspėjamų padarinių.

Krypsta Europos akys

Tačiau kol kas Europos Komisijos žvilgsniai krypsta į Ukrainą. Komisija pareiškė, kad tiek Rusija, tiek Ukraina privalo laikytis sąlygų dėl dujų tiekimo. Tačiau Ukrainos ambasadorius prie Europos Sąjungos Konstantinas Jelisejevas teigia, kad Komisija turėtų daryti daugiau, pavyzdžiui, padėti sutvarkyti finansus, plačiau atverti Ukrainai duris į Europą. Tiesa, čia Ukraina yra ir kritikuojama, pavyzdžiui, dėl buvusios premjerės Julijos Tymošenko įkalinimo. Būtent ji pasirašė sutartį su Rusijos valdžia dėl dujų tiekimo ir už tai buvo įkaltina. Vakarai pasmerkė šią bylą kaip politiškai motyvuotą. Be to, J.Tymošenko pateikti nauji kaltinimai, šįkart dėl nužudymo.

Dideles pastangas tiesti tiltui tarp Ukrainos ir Europos Sąjungos deda ir Europos Parlamentas. Į Ukrainą sekti J.Tymošenkos bylos reguliariai važinėja Europos Parlamento pirmininko Martino Šulco pasiuntiniai, buvę valstybių vadovai. Šios EP misijos koordinatorius – Europos Parlamento pirmininko patarėjas Arnoldas Pranckevičius, su kuriuo kalbėjome apie Parlamento pastangas padėti Ukrainai.

– Kodėl Europos Parlamentas taip susidomėjo padėtimi būtent Ukrainoje?

– Ukraina yra esminė šalis Rytų Partnerystės regione. Europos Parlamento pirmininkas M.Šulčas suvokia, kad jeigu mums nepavyks išlaikyti Ukrainos kelyje, vedančiame į demokratinę Europą, tai visa Rytų Partnerystė netenka prasmės, ji gali būti pasmerkta pražūčiai. Dėl to šie metai yra kritiniai, iš kurių tikimės arba proveržio, arba didelio nusivylimo ir nuosmukio Rytų politikoje. Be to, Europos Sąjungos dėmesys šiam regionui turi būti dar didesnis, nes Rusijos įtaka jame yra dar padidėjusi. Tenka tik stebėti vis didesnį Rusijos agresyvumą Rytų kaimynystėje. Dėl to iš mūsų tikimasi didesnio angažavimosi. M.Šulčas ėmesi unikalios iniciatyvos. Jis ėmėsi veiksmų J.Tymošenkos bylos akivaizdoje, Europos santykių įšaldymo metu. Į Ukrainą buvo nusiųsta aukšto rango delegacija, kuriai vadovauja buvęs Lenkijos prezidentas Aleksandras Kvasnievskis ir kiti buvę aukšti pareigūnai.

– Kokia užduotis teko būtent jums?

– Man teko užduotis koordinuoti šią misiją. Per pastaruosius šešis mėnesius Ukrainoje jau lankėmės 11 kartų. Susitikome su šimtais žmonių, susipažinome su tūkstančiais dokumentų, lankėme ir J.Tymošenko, derėjomes su Ukrainos valdžios pareigūnais. Už uždarų durų rengėme ilgas derybas su prezidentu Viktoru Janukovyčiumi. Labai svarbu, kad vyksta tie kontaktai. Galime tik pasidžiaugti, kad pavyko išvengti blogiausio – Ukrainos izoliavimo nuo Europos, nors tokių siūlymų buvo ne kartą, ypač Berlyne. Be to, pavyko pasiekti, kad naujos bylos buvusiai Ukrainos premjerei būtų užšaldytos, kai kurios net neprasidėjusios, o pirmoji J.Tymošenkos byla dėl dujų tiekimo sutarties pasiekė Žmogaus teisių teismą Strasbūre. Ir laukiame sprendimo šiuo klausimu. Be to, pavyko pagerinti įkalintų Ukrainos opozicijos narių humanitarines sąlygas, pagerinti medicininę pagalbą. Pati J.Tymošenko jau septynis mėnesius yra gydoma Charkovo ligoninėje, kur ją prižiūri Vokietijos gydytojai. Tai irgi yra šios misijos nuopelnas. Planuojame vėl grįžti į Ukrainą ir siekti proveržio. Jurijus Lucenko ir J.Tymošenko vis dar yra politiniai kaliniai ir dėl jų dar laukia ilgos derybos. Su Ukrainos valdžia bandome ieškoti išeičių, taip pat bandome pagydyti Ukrainos teisinę sistemą, kuri, mūsų manymu, labai serga, yra labai korumpuota ir neskaidri.

Taigi misijai rūpi įkalinti opozicijos atstovai, teisinės reformos bei paruošti dirvą asociacijos sutarties su ES pasirašymui, kuris dabar yra užstrigęs.

– Kaip žiūri Ukrainos valdžia į jūsų pastangas? Ji juk nedraudžia susitikti su J.Tymošenko, nekuria kitų kliūčių.

– Tai unikalus atvejis. Ši misija yra vienintelė, kuri yra priimtina abiems pusėms Ukrainoje — valdžiai ir opozicijai. Per tuos vienuolika vizitų sugebėjome įgauti pasitikėjimą tiek iš Janukovičiaus, tiek iš J.Tymošenkos pusės. Žinoma, misijos sėkmę lemia pasirinktos asmenybės, pavyzdžiui, balansas tarp Rytų ir Vakarų. Juk misijoje yra ir airis, ir lenkas. J.Kvasnievskio ir P.Kokso duetas papildo vienas kitą. Vienas Ukrainą pažįsta puikiai, kitam ši šalis buvo atradimas. Chemija suveikė. Ir abi pusės Ukrainoje yra sudėję į šią misiją daug lūkesčių, nors jie ir skirtingi. Tačiau abi pusės maldauja M.Šulco pratęsti misiją, nes nėra jokio dialogo ne tik tarp Ukrainos Vyriausybės ir opozicijos, bet ir pačios Ukrainos bei Europos Sąjungos. Santykiai aukščiausiame lygmenyje iš esmės užšaldyti. O misijos dalyviai yra laisvi žmonės, su didele politine patirtimi. O tai leidžia gauti pasitikėjimą iš abiejų pusių.

Ukrainai reikia pagalbos iš šalies, nes tai nėra Rusija, kuriai nieko nereikia. Tai nėra Baltarusija, kuri sudegino visus tiltus su Vakarais. Taigi Ukrainos scenarijus nėra beviltiškas, o pats valdžios kūnas nėra monolitinis. Dalis mato ateitį Europos Sąjungoje, kiti – Rusijoje. Taigi mes turime žaisti greitai ir efektyviai.

– Koks čia galėtų būti Lietuvos vaidmuo, kuri ketina pirmininkauti Europos Sąjungai antrajame šių metų pusmetyje?

– Lietuva atlieka svarbų vaidmenį gerinant Europos Sąjungos santykius su Ukraina. Ir Lietuva aktyviai domisi šia misija. M.Šulcas netrukus susitiks su aukščiausiais Lietuvos pareigūnais, ir Ukrainos klausimas bus keliamas. Juk ne kitur, O Lietuvoje lapkritį vyks Rytų Partnerystės šalių susitikimas. Jei iki tol išspręsime didžiausias problemas su Ukraina, tai mums pavyks neužnuodyti susitikimo Vilniuje nuotaikų.

– Taigi blogiausiu atveju Rytų Partnerystės šalių susitikimas Vilniuje bus be pačių rytų partnerių?

– Be jokios abejonės, kad taip gali atsitikti. Juk A.Lukašenka tame susitikime greičiausiai nedalyvaus. Jei nebus sąlygų pakviesti prezidento V.Janukovyčiaus, tai renginys bus nuviliantis ir greičiausiai nesulauks didelio dėmesio iš Europos Sąjungos šalių vadovų pusės. Taip pat labai svarbu iki susitikimo Vilniuje pabaigti derybas su Gruzija, Armėnija ir Moldova dėl laisvos prekybos sutarties ir Asociacijos sutarties. Ir jei šios šalys susitikimo Vilniuje metu sugebės pasirašyti tarpusavio sutartį, tai bus vienas didžiausių Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungai laimėjimų.